Calma
PradžiaAntčiužiniaiPagalvėsAntklodėsKiti gaminiaiKontaktai
Susisiekite su mumis
+370 640 77337
 

             

    Pirkdami bet kurią "CALMA" ortopedinę pagalvę gausite dovaną - antrą tokios pačios vertės  ar kiek mažiau kainuojančią pagalvę

 
 
AntčiužiniaiPagalvėsAntklodėsLovosKiti gaminiai
Prekių krepšelis

Išrinkta prekių:

0

Kiekis:

0

Suma:

0 €

Ar tau tikrai reikia ferario?

 

Šiomis dienomis kaip tik prisiminiau su pirmąja šiuolaikinės emigracijos banga į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusio vieno gero bičiulio pasakojimą apie tenykščių didmiesčių juodaodžius „kietus gatvės bičus“, kurie labai mėgo puikuotis savo prabangiomis nublizgintomis ir „tiuninguotomis“ mašinomis, storomis grandinėmis ant kaklų ir išeiginiais sportiniais kostiumais.

 

Viso šito „karnavalo“ absurdiškumas buvo ne tai, kad jie atrodė, kaip povai apleistoje vištidėje, o tai, kad „vakarėliui pasibaigus“, jie... taip ir likdavo nakvoti tose savo prabangiose mašinose, nes namų jie paprasčiausiai neturėjo.

 

Kitaip tariant, „kietų bičų“ psichologija jiems diktavo investuoti į tai, ką mato ir vertina aplinkiniai, o kai šviestos užgęsta ir uždanga nusileidžia, - visiškai nesvarbu, su kuo tu lieki ir kas tuomet esi, nes to niekas nemato. O jei niekas nemato - tai kam tada reikia...

 

Primityvu, ar ne? Bet gerai pagalvoję ir pridėję ranką prie širdies, ar galime sąžiningai pasakyti, jog ir mes čia, Lietuvoje, esame pažengę toliau už tuos „kietus bičus“. Daugelis rinkdamasis mašiną, drabužį (visi mato!) tikrai labai paiso tokių dalykų, kaip prekės ženklas, mada, dizainas ir t.t.

 

Tačiau išleidę daugiau pinigų „fasadui“, jau norime pataupyti tam, ko niekam nerodom. Taip ir išeina, kad turime ferarį (čia bendrąja ir primityviąja prestižo supratimo prasme), rengiamės “Dolce & Gabbana”tačiau miegame ant „visko ir nieko“ parduotuvėje per amžiną kalėdinį išpardavimą pirkto čiužinio ir užsiklojame per tą patį išpardavimą dovanų gauta antklode.

 

Esame pakankamai išsilavinę, kad suprastume, jog neadekvačiai pigūs daiktai negali būti kokybiški tiek, kad nepriekaištigai atliktų savo funkciją ir teiktų visapusišką pasitenkinimą, tačiau nekreipiame į tai dėmesio, nes to niekas nemato. Nes žinome, kad ryt ryte šoksime į savo „Armani“ bei ferarį ir vėl „spindėsime“ it Bredas Pitas su Džordžu Klūniu kartu sudėjus.    

 

Tačiau čia slypi keli pavojai. Pirma, - visa tai neteikia jokio džiaugsmo, o ir aplinkiniams atrodai tiesiog pilkas, piktas ir atgrasus, kai esi blogai išsimiegojęs ant išgulėto čiužinio su per trumpa antklode.

 

Antra – anksčiau ar vėliau gali nutikti taip, kad vakarėlis nesibaigs sulig tuo, kai tu grįši namo ir  nusiriši brandinį kaklaraištį. Gali būti (kiekvienas juk to siekia!) ir taip, kad tau nusirišus  “Stefano Ricci” kaklaraištį, ji prasegs tavo „Hugo Boss“ marškinius, tuomet tu atsegsi jos „Valentino“ suknelę, o ji, išsispirdama iš savo „Jimmi Choo“ batelių, išjuos iš tavo „Brunello Cucinelli“ kelnių „Roberto Cavali“ diržą, ir jūs, apimti aistros, griūsite į lova ant... o Dieve, mano čiužinys!***... Arba... O Dieve, nugara!***… Taip iš Bredo Pito su Džordžu Klūniu lieka tik Vingių Jonas, ir joks feraris čia jau nepadės.

 

Taigi kodėl aš apie tai dabar susmąsčiau. Prisipažinsiu: pats turiu ferarį (žinoma, perkeltine prasme) ir pats turiu tą čiužinį iš „visko ir nieko“ parduotuvės. Tiksliau, - turėjau. Nes dabar turiu kitą, taip pat „ferarį“, kurį nusipirkau po anos nesėkmingos nakties.

 

Esmė ta, kad prabanga, komfortas, funkcionalumas, pasitenkinimas savo daiktais reikalingi ne aplinkiniams, o mums patiems, asmeniškai, mūsų pilnatvei, aukščiausios kokybės poilsiui ir nuoseklumui. Ir, be abejonės, mūsų damoms su „Prada“ suknelėmis. Būtent tai mus, ačiū Dievui, ir skiria nuo tų „kietų“ Bruklino gatvių „bičų“.